Poveikis

„Man šitie palaikymo Ratai davė galimybę išgirsti savo poreikius. Tai mane paskatino numatyti konkrečius žingsnius, imtis pokyčių savo gyvenime. Džiaugiuosi, kad tie mano poreikiai buvo ir kitų žmonių išgirsti. Tai labai daug prisidėjo prie mano emocinės ir fizinės sveikatos stiprinimo” – pradinių klasių mokytoja Rasa.

Kviečiame ir Tave surasti savo „chebrą”!

„Apie Mokytojų Palaikymo Ratus sužinojau iš pranešimų socialiniuose tinkluose. Mano dėmesį patraukė būtent minimas NVC (liet. nesmurtinė komunikacija, arba empatinis bendravimas) pavadinimas. Kadangi šitą jau esu „ragavusi“, tai būtent tai mane ir sudomino.

Pradžioje man kilo klausimų, ar tikrai man to reikia. Galvojau, kad turėsiu išklausyti ir kitus, kitų visas tas „ne gėlytes“. Svarsčiau, kad ir pati turiu daug savo „ne gėlyčių“, tai ar tikrai sugebėsiu ir kitus žmones tinkamai išklausyti, juos priimti. Tad pradžioje būtent ši abejonė ir stabdė. Tuomet pasikalbėjau su MPR mentoriumi Rolandu, išsakiau jam visa tai, kas man kelia nerimą. Neatsimenu, ką jis pasakė, bet pasakė taip svariai ir įtikinamai, kad mano visos abejonės dingo. Taip ir atsiradau MPR.

Pradžioje mano kelionė buvo labai netolygi, tokia banguojanti. Nebuvau tikra, ar man čia patinka. Kartą mentoriai atsižvelgė į mano pastabas, pasiūliau kažką patobulinti, įsivedėme daugiau susitarimų, o tai man suteikė daugiau saugumo. Tuomet ir „užsikabinau“. Ir ilgainiui vis geriau pažinau žmones, atsirado vis daugiau pasitikėjimo ir komforto. Aš pati susitikimuose jaučiausi saugiai ir savoje vietoje. Pradėjau laukti mūsų susitikimų. Toks jausmas, kad turiu „chebrą“. Ir didelį palaikyma kartu su ja.

Man šitie palaikymo Ratai davė galimybę išgirsti savo poreikius. Tai mane paskatino numatyti konkrečius žingsnius, imtis pokyčių savo gyvenime. Džiaugiuosi, kad tie mano poreikiai buvo ir kitų žmonių išgirsti. Tai labai daug prisidėjo prie mano emocinės sveikatos stiprinimo, ir psichosomatika, manau, sumažėjo.

Ratuose įgytus įgūdžius ir žinias parnešiau ir į mokyklą savo ketvirtokams – mokiau ir juos empatinio bendravimo pritaikydama įvairius žaidimus. Nežinau, ar jie viską gerai suprato, bet mačiau teigiamų pokyčių sprendžiant konfliktines situacijas. Aš pati bendraudama su mokyklos administracija pradėjau būti „žirafa“ (taikyti NVC principus). Tai nėra lengva, reikalauja daug pastangų, bet rezultatas visa tai atperka. Gerokai lengviau yra būti „šakalu“ ir iškart tiesmukai sakyti, ką galvoji, nei ilgai apsvarstyti kiekvieną žodį, palaukti, pagalvoti. Bet tai tikrai atsiperka, kai nekonfliktuoji, neatsikerti grubiai, kartais net pavyksta nutraukti tą kitų žmonių agresiją.

Jei reikėtų Mokytojų Palaikymo Ratus apibūdinti vienu žodžiu, tai būtų žodis „tvirtybė“. Kai žmogus turi palaikymą, jis jaučiasi tvirtesnis. Man didžiausia nauda iš šių susitikimų, kad turiu savo „chebrą“, mes taip prisijaukinome vieni kitus, susidraugavome, net vasarą susitikdavome. Aš tikiu, kad mūsų ratas dar suksis.

Kiekvienam mokytojui norėčiau pasakyti: „Tu esi nevienas“. Kartais turbūt kiekvienam atrodo, kad esi vienas, ir tai suteikia tokio beviltiškumo jausmą, kad, regis, nežinai, kaip iš to išeiti. Tai džiaugiuosi, kad yra Mokytojų Palaikymo ratai, kur kiekvienas gali būti bendruomenės dalis, būti išklausytas ir išgirsti kitus.“

Dėkojame Rasai už nuoširdų pasidalijimą!

Tikime švietimiečių bendruomenės galia ir ta proga dalijamės dar viena tai liudijančia istorija. Susipažinkite – etikos mokytoja, Goda!

„Man Mokytojų Palaikymo Ratai – tai visų pirma saugi erdvė mokytojams ar kitiems švietimo srities darbuotojams išgyventi savo sudėtingas situacijas ir mokytis išgirsti kitų sudėtingas situacijas. Tiesiog pavadinčiau tokia empatijos mokykla švietimiečiams.

Susitikimų metu aš nebūdavau iš tų, kurie labai dalinasi savo patirtimis, bet net ir nesidalindama, o tik išklausydama kitus, vis tiek išgyvendavau tą bendrystę ir stiprybę. Kitų dalyvių pasakojamose istorijose atrasdavau daug panašumų ir su savimi, buvo labai daug bendražmogiškos patirties.

Pokytis vyko ne tik mokykloje – ir namų aplinkoje, šeimoje tapau atidesnė savo jausmams ir poreikiams. Kartais net save pagaudavau, kad leidžiu sau kažką tvirčiau pasakyti, atviriau, bet nuoširdžiai. Išmokau (ir tebesimokau) būti labiau tiesoje su savimi, mažiau vertindama save ar galvodama, kaip kiti mane vertina.

Kalbant apie emocinę sveikatą, man šių mokytojų bendruomenė tapo palaikymo komanda. Po susitikimų į darbą ateidavau stipresnė, taip pat pajaučiau, kad ir kitiems kolegoms galiu to pasitikėjimo savimi kažkiek įkvėpti. Jutau pokytį ir santykyje su mokiniais – būdavau atidesnė savo jausmams, leisdavau sau išeiti iš perfekcionizmo. Anksčiau jausdavau didelę įtampą, kad negaliu įvykdyti visų mokytojams keliamų reikalavimų, o ir pati sau būdavau labai reikli. MPR suteikė pasitikėjimo savimi, leido suprasti, kad to, kokia esu, pakanka šiame momente. Tai padėjo neprisiimti atsakomybės už kitų jausmus, leisti kartais įvykiams klostytis taip, kaip jie klostosi, per daug nereikalauti nei iš savęs, nei iš kitų.

Išsinešu patirtį, kurioje sutikau žmones, kurie yra pasiryžę nevertinti, neteisti ir visiškai priimti, išklausyti tave tokį, koks esi. Tikrai nedažnai būna taip, kad su menkai pažįstamais žmonėmis gali jaustis visiškai saugiai. O man šita patirtis buvo tikrai labai drebinanti. Dar smagu tai, kad tu gali ateiti į būrį žmonių, kurie nori mokytis, tapti tiesiog geresniais. Juk tikrai nėra lengva visą laiką klausyti kito, susilaikyti nuo komentarų, užleisti kitam vietą. Manau, dėl visų šių pasiaukojimų ir galėjo atsirasti tas saugumo ir palaikymo jausmas.

Pirmiausia turėtume mokėti padėti patys sau. Kai mes nemokame to padaryti ir neturime įrankių, tai yra labai sunku. Kaip mokomės pirmosios pagalbos, mankštos, pasirūpinti savo kūnu, gaminti valgyti, panašiai ir su psichine sveikata, gera savijauta – mokomės pažinti save, suprasti, kas mumyse vyksta ir ką mes su tuo galime padaryti. Mažiausia, ką galime padaryti, – įsivardinti tai sau ir kitiems. Niekas tavimi geriau nepasirūpins, nei tu pats.”

Dėkojame Godai už nuoširdų pasidalijimą!

Kviečiame susipažinti su lietuvių kalbos ir istorijos mokytoja Raminta bei jos istorija mokytojų ratuose.

„Išgirdus apie Mokytojų pasidalinimo ratus (MPR), mane labai sudomino formatas, kuris buvo panašus į tai, ką darome savo mokykloje, tik čia daug platesniu mastu. Todėl labai norėjosi ir su kitų mokyklų mokytojais susitikti ir dalintis patirtimis, emocijomis, išgyvenimais, aktualijomis, buvo noras praplėsti savo akiratį ir pajausti pulsą, kaip gyvena kitų mokyklų mokytojai.

Atsimenu, kad per pirmus susitikimus labai gerai jaučiausi ir aš pati, ir visa mūsų grupė, nes viskas buvo labai aišku. Vėliau, kai mūsų mentoriai mus paliko, buvo šiek tiek neužtikrintumo, ar viską darysime teisingai pagal reikiamą metodiką, ar viską pačios žinosime, bet po truputį įsibėgėjome, nes visą laiką jautėme, kad saugus užnugaris yra, kad bet kada galėsime kreiptis, jeigu kartais kils kokių keblumų. Kartu buvo ir smalsu, kaip mums seksis savarankiškai.

Galiu drąsiai teigti, kad per mokslo metus ši programa man labai padėjo, atsirado jausmas, kad turiu bendraminčių. Nors kartu vienoje mokykloje ir nedirbame, bet aktualijos, interesai, problemos, iššūkiai, su kuriais susiduriame, vis tiek yra labai panašūs. Mūsų susitikimų reguliarumas sukūrė stabilumo, saugumo jausmą, kad su kuo besusidurčiau, atėjusi į Ratą galėsiu pasidalinti, pasipasakoti, būsiu išklausyta ir gausiu palaikymo, o jeigu reikės, ir patarimų. Visa susitikimų su mentoriais teorija ir praktika, taip pat empatinio bendravimo mokymai man buvo labai vertingi. Pradėjau daugiau dėmesio kreipti į savo emocinį gyvenimą, į poreikius, taip pat aktyviau tai taikiau tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime. Užuot kėlusi lūkesčius, reikalavimus, kaltinimus, pradėjau daugiau dėmesio kreipti į ,,Aš kalbą”, kaip aš pati jaučiuosi, ką iš tiesų noriu pasakyti.

Didžiausia dovana, kurią išsinešu po gero pusmečio bendravimo Rate, yra labai šiltas, draugiškas, nuoširdus tarpusavio ryšys, kuris susikūrė tarp mūsų, dalyvių. Tarp visai svetimų, nepažįstamų žmonių per šį laiką užsimezgė tikrai artimas ryšys, pagrįstas supratimu ir atvirumu. Man buvo didelis atradimas, kad mes čia esam savi ir galime vieni kitus ir suprasti, ir atjausti, ir palaikyti. Apėmė vienio jausmas ir sustiprėjo suvokimas, kad apskritai žmonės turi gyventi kiek galima daugiau bendrystėje, palaikydami, pagelbėdami, dalindamiesi, o ne prieštaraudami, konkuruodami, nuolat dėl ko nors varžydamiesi vieni su kitais. Tas bendrystės jausmas mūsų grupėje buvo labai stiprus ir suteikė daug jėgų.

Mano nuomone, mokytojo profesija yra emociškai labai jautri ir pažeidžiama. Mokytojas nuolat patiria daugybę emocijų, kurias turi patirti, išgyventi, perdirbti. Turim pakelti didžiulį krūvį ir vienam tą padaryti, ypač jeigu savo darbinėje aplinkoje nėra palaikymo atmosferos, kur gali dalintis savo išgyvenimais, yra labai sunku. Norint palaikyti sveiką psichinę būseną, svarbu dalintis savo jausmais, išsikalbėti.

Manau, kad čia (MPR), tarp kolegų, dalintis yra labai tinkamas būdas, kartu ir perdegimo prevencija, ir sveikos pusiausvyros išlaikymas. Labai skatinčiau pasinaudoti šitu būdu tam, kad mokytojai išgyventų pasitenkinimą, jausdami palaikymą, bendrystę su savo kolegom, kad jie ne vieni ir kad yra petis, į kurį gali atsiremti. Ir labai yra gera, kai jauti, kad ir kitiems savo patirtimi, o kartais tiesiog buvimu šalia gali padėti. Patirti tikrą, nuoširdų palaikymą, išgirsti gerą žodį ar taiklią mintį, aš manau, kad tai apskritai yra didžiulė bendrystės jėga. Man šis ratas buvo pagalba išgyvenant mokytojos kasdienybę. Pirmiausia emocinė parama, emocinio saugumo gelbėjimosi ratas. Tai yra psichinės ir emocinės sveikatos palaikymo įrankis. Džiaugiuosi ir esu dėkinga, kad galėjau visa tai patirti.”

Dėkojame Ramintai už nuoširdų pasidalijimą!

Kviečiame visus įsikvėpti dorinio ugdymo mokytojos Gretės istorija apie bendruomenės jėgą, nes mes, mokytojai, išties esame didelė jėga, kuri keičia mūsų Valstybės ateitį.

„Sprendimą dalyvauti Mokytojų Palaikymo Ratuose (MPR) priėmiau gan sunkiai, nes maniau, kad čia bus dar viena vieta, kur tik kalbama ir reflektuojama. Dvejones išsklaidė pirmasis „Empatinio bendravimo” susitikimas, po kurio supratau, kad tai yra tikrai profesionalu ir aš noriu čia pasilikti. Man patiko, kad čia buvo viskas konkretu, suprantama ir puikiai pritaikoma kasdienybėje. Svarbu tai, kad po šio projekto galiu ir toliau dirbti su tais įrankiais, kuriuos gavome ir išmokome naudotis projekto metu.

Nuo pat pirmųjų susitikimų jaučiausi labai saugiai. Žinoma, pradžioje buvo ir daug jaudulio, nes nežinojau, kas manęs laukia. Bet būtent tas saugumo jausmas motyvavo pasilikti ir dalyvauti susitikimuose. Kol buvo mentoriai, man labai patiko, kad buvo aiški struktūra, patiko, kad viską jie reguliuoja, mums nereikia nieko galvoti, kontroliuoti laiko. Bet net ir kai mentoriai išėjo, viskas vyko sklandžiai – toliau susitikdavome, net aš pati ir pirmąjį susitikimą vedžiau, supratome, kad mes visko išmokome visai nesąmoningai, apie tai negalvodami, tiesiog tai praktikuodami. Tai buvo labai malonus nustebimas – kad galima kažko išmokti nededant pastangų, tiesiog tai praktikuojant. Kai likome be mentorių, gerokai sustiprėjome kaip komanda. Atsirado daugiau atsakomybės ne tik už save, bet ir už komandą, daugiau susitelkimo. Atsirado net toks šeimos jausmas, daugiau kartu juokėmės, apie viską kalbėjomės, bet tuo pat metu atsakingai išlaikėme susitikimų struktūrą, laikėmės taisyklių ir susitarimų.

MPR labai stipriai prisidėjo prie mano emocinės būsenos pagerėjimo. Pirmiausia, aš švietimo sistemą patiriu kaip nesaugią mokytojui. Šiame darbe daug nepagarbos ir kitų nemalonių dalykų. Tai šiuose Ratuose aš radau bendraminčių, jaučiausi suprasta su savo pažeidžiamumu, trapumu, kartu kūrėme saugią bendruomenę. Man tai yra labai svarbu ir to man trūkdavo visuose mano darbuose. Be to, būdavo dienų, kai jausdavausi labai pavargusi, nieko nesinorėdavo, tuomet tas vakarinis susitikimas su Ratų dalyviais atrodydavo kaip nemalonus įsipareigojimas. Bet kai pradėjau savęs klausti, kodėl aš ten einu, supratau, kad būtent tada, kai jaučiuosi lyg išgręžta, pervargusi ir nusivylusi, aš galiu nuėjusi į susitikimą būti savimi su visais tais savo jausmais ir apie tai kalbėtis, ir palikti ten savo tas blogas emocijas. Tuomet grįždavau namo su palengvėjimu, gavusi naujo įkvėpimo, džiaugsminga. Ir tikrai nepraleidau nė vieno susitikimo. Supratau, kad čia yra ta vieta, kur ne tik atiduodu, bet ir labai daug gaunu, kad tai tikrai veikia. Čia yra vieta, kur gera.

Iš dalyvavimo MPR man labiausiai įstrigo supratimas, kokia didelė jėga yra bendruomenė. Dirbant neretai būna situacijų, kai patiriu savo ribotumą – jog negaliu patenkinti visų aplinkinių poreikių, jų tiesiog yra per daug, o mano asmeniniai resursų nepakanka. Dalyvaudama MPR patikėjau tuo, jog vis tik kiekvieno poreikiai gali būti atliepti kūrybiškai pasitelkus visos bendruomenės resursus. Tad savo ribotumo pripažinimas yra ne bejėgiškumo, o kaip tik stiprybės požymis. Tas supratimas padėjo man atsipalaiduoti. Šie susitikimai davė vilties, kad švietimo sistemoje gali vykti teigiami pokyčiai – gali būti atliepti ir mokytojų, ir mokinių poreikiai.

Nežinančiam, kas yra MPR, aš sakau, kad tai yra kaip savitarpio pagalbos grupė, kur susirenka skirtingi mokytojai iš skirtingų mokyklų. Yra labai aiški struktūra ir dirbame vidinį darbą, kur dalindamiesi savo patirtimis vieni kitiems padedame.

Norėčiau visus mokytojus paraginti atkreipti dėmesį į savo emocinę sveikatą ir ja pasirūpinti. Ieškoti tų šaltinių, kurie kiekvienam suteikia stiprybės.“

Kartais Mokytojų Ratai ateina pas mokytoją per vėlai, kai kolega, kaip pasakė Greta, yra jau gerokai „pridegęs” ir vienintelis dalykas, ko žmogus nori, tai tiesiog nuo visko pailsėti. Labai norime palinkėti mums visiems, kad švietimo sistemoje būtų kuo mažiau gerai „pridegusių” mokytojų.

„Mokytojų palaikymo ratai man padėjo apsispręsti, įsivardinti neatlieptus poreikius ir aiškiau pamatyti esamą situaciją, tad po 14 metų anglų kalbos mokytojos darbo pripažinau, kad esu perdegusi ir metas pasirūpinti savimi, padaryti pertrauką.

Mokytojų emocinės sveikatos tema man visada buvo labai įdomi bei svarbi, tai ir paskatino jungtis prie ratų. Norėjosi saugios ir atskirtos nuo tiesioginio darbo erdvės. Mačiau didelę vertę bendravime su žmonėmis, neturinčiais išankstinių nuostatų ir gebančių dalintis nešališkomis įžvalgomis.

Į ratus ėjau be jokių išankstinių lūkesčių, žinojau, kad visi esame tiesiog mokytojai. Jau per pirmąjį susitikimą pajutau saugumą ir atvirumą. Aiški struktūra ir paruošta metodinė medžiaga padėjo patikėti, kad galime sėkmingai mokytis kartu.

Mentorėms palikus grupę buvo šiek tiek nerimo, bet jis išsisklaidė vos prasidėjus pirmam savarankiškam grupės susitikimui – draugiškai pasiskirstėme atsakomybes, atsirado daugiau gyvasties, lyrinių nukrypimų, humoro. Aiškių gairių turėjimas ir jų laikymasis padėjo tęsti kokybiškus susitikimus. Ilgainiui nutarėme, kad reikia stiprinti tarpusavio ryšį, tad pradėjome susitikinėti ir neformaliai. Atsirado noras matytis ne kas antrą, o kiekvieną savaitę.

MPR susitikimai padėjo pažinti save, išmokau drąsiau viešai kalbėti jautriomis temomis, prašyti pagalbos ir palaikymo. Nesmurtinės komunikacijos mokymais grįstos praktikos padėjo ne tik geriau suprasti save, bet ir kokybiškiau bendrauti su kitais ne tik darbiniame, bet ir asmeniniame gyvenime.

MPR – tai saugios bendruomenės kūrimas ir palaikymas, kurio reikėtų kiekvienoje mokykloje. Mokytojams trūksta ne tik prieinamos profesionalios psichologinės pagalbos, bet ir paprastų įrankių, padedančių atvirai kalbėtis tarpusavyje, saugios erdvės konstruktyviam dialogui. Tikiu, kad tik sveikas mokytojas gali gerai atlikti savo darbą, tad būtina pasirūpinti ne tik fizine, bet ir psichologine sveikata.”

Dėkojame Gretai už nuoširdų ir jautrų pasidalijimą.

Mokytojos Mildos istorija apie patirtį mokytojų ratuose:

„Apie Mokytojų Palaikymo Ratus sužinojau iš pranešimo socialiniame tinkle „Facebook“. Šia informacija pasidalino MPR komandos narys Gytis Valatka. Man iškart labai patiko pati MPR idėja. Kaip tik tuo metu MPR vykdė aukojimo akciją, ir aš parėmiau šią iniciatyvą, nors paprastai labai nepatikliai į panašias akcijas žiūriu. O čia man atrodė tikrai gera ir labai reikalinga idėja, tad norėjosi prisidėti. Mane užkabino labiausiai būtent žodis „palaikymas“. Man atrodė, kad dabar reikia palaikyti būtent šią idėją, kad ji augtų ir vėliau palaikytų mokytojus, nes ši tema man labai rūpi.

Man atrodo, kad pati šių mokytojų ratų pradžia labai priklauso nuo mentorių – jie mus užaugino kaip rato komandą, labai smagu, kad jie mus įgalino dirbti ir savarankiškai. Pati struktūra ir metodas man atrodo labai puikiai sugalvoti ir išdirbti, nes pasiūlyti bendri įrankiai, darbo principai mus puikiai augino. Mūsų komandoje buvo moterų, kurios buvo dalyvavusios ir kituose ratuose ar panašiuose susitikimuose, bet ta patirtis nebuvo tokia gera kaip čia. Mes jautėmės saugiai, žinojome laiko ribas, o laiko turėjome tikrai pakankamai (kas skiriasi nuo mano turėtų kitų ratų, kur laiko dažniausiai trūkdavo), man labai patiko, kad būdavo pertraukėlė, tarsi dalinanti visą susitikimą į dvi dalis, jos metu galima apmąstyti įvairius dalykus, susikaupti antrajam susitikimo etapui. Man labai patiko šios struktūros unikalumas, ir patys įrankiai visai nauji daug kam buvo, empatinio bendravimo metodas tikrai veiksmingas, jį puikiai pritaikau ir kasdienybėje, ne tik profesinėje veikloje.

Po to, kai mentoriai išėjo ir mūsų ratas buvo paliktas suktis savarankiškai, viskas vyko labai sklandžiai. Žinoma, buvo šiek tiek nerimo ir nedrąsos, kaip čia viskas vyks, kai nebebus mentorių. Bet pirmasis mūsų savarankiškas susitikimas parodė, kad mes galim. Jautėme ir laiko ribas, ir jautėmės išklausytos, pajutome, kad gerai atsimename visą susitikimo struktūrą ir jos laikėmės, buvo stiprus pasitikėjimas ir pačiu metodu, ir mūsų komanda. Dar su mentoriais susikurtos taisyklės mums labai padėjo toliau savarankiškai dirbti, nes pačios jautėmės jas kūrusios, tad jos buvo mūsų ir apie mus.

Mokytojų Palaikymo Ratai tikrai prisidėjo prie geresnės mano emocinės savijautos. Turėjau progą saugiai kalbėti apie patiriamus sunkumus, dalintis tuo, išgirsti kitų patirtis ir mąstyti, lyginti savo patirtis su kitų dalyvių patirtimis. Man svarbu, kad tai nėra tiesiog paskaitos, kuriose tampi tik klausytoju, o tai yra aktyvus dalyvavimas. Šie susitikimai yra saugi aikštelė praktikuotis, ko gal nedrįsti padaryti ar pasakyti savo darbovietėje. Labai svarbu, kad galima išsakyti, ko tu nori iš grupės – ar nori, kad kiti pasidalintų savo patirtimis, ar tiesiog palaikymo ir išklausymo, ar susitikimo. Visa tai gali išsakyti prieš dalindamasis. Tas metodas išmoko išsakyti savo lūkesčius kitiems. Man tai buvo tikrai nauja. Nes jei yra „karšti“ dalykai darbe, tai norisi visada iškart neapgalvotai reaguoti, o čia išmokau, kad reikia išsakyti, ko aš noriu, kai dalinuosi. Tai labai geras įrankis.

MPR išmokti dalykai keičia mano gyvenimą ir mokykloje, ir namuose. Tai neliko dvi atskiros sritys. Keičiasi žodynas, atsiranda žodžiai „poreikiai“, „išsakyti“, „aš norėčiau būti išgirsta“, „aš norėčiau būti palaikyta“. Pagaliau konfliktinėse, sudėtingesnėse situacijose (ne tik darbe) bandau suprasti, koks to žmogaus poreikis (ne visada pavyksta). Šitas metodas artina žmones, padeda sukurti ryšį. Aš manau, kad patirtis ratuose man padeda geriau suprasti kitų žmonių poreikius.“

Dėkojame Mildai už nuoširdų ir atvirą pasidalijimą.

Dalinamės Nedos, pradinių klasių mokytojos, užbaigusios pirmuosius savo metus mokykloje, istorija!

„Šie metai man buvo pilni iššūkių, ir pirmą pusmetį patyriau stiprų lūžį, norėjau viską mesti, galvojau daugiau nebedirbti mokytoja, kad tai yra ne man. Visa mokykla matė, kad Nedos, kuri atėjo laiminga ir norėjo atiduoti visą save, nėra. Tuomet direktorė pasigavo mane koridoriuje ir pasakė, kad yra tokie mokytojų palaikymo ratai ir pasiūlė užsiregistruoti.

Užsiregistravau, bet šiek tiek pavėluotai. Aš atėjau, kai ratas jau veikė savarankiškai, kai mentoriai jau buvo išėję. Įprastai būna gan nedrąsu ir sunkiai sekasi su naujais žmonėmis, ypač, kai tie žmonės jau pažįsta vienas kitą ir tu turi įsilieti į grupę, bet iš karto supratau, kad pakliuvau į labai draugišką ratą.

Iš Mokytojų Palaikymo Ratų išeidavau lengva, paleidusi savo problemas. Išsinešu tokį prisiminimą, kad būdavo sėdžiu ryte prie stalo, ateina kolegė ir klausia kaip aš, sakau, kaip gerai, kad šiandien yra ratų susitikimas. Aš tik vieną kartą dalinausi savo patirtimi, bet kiekvieną kartą kai klausiausi kitų ir išgirsdavau patarimų, sau galėjau kažką pasiimti. Grįždavau namo laiminga ir į darbą ateidavau visiškai kita.

Kai kolegės pamatė pokytį manyje, jos pradėjo klausti, kas nutiko, ką aš pakeičiau savo gyvenime. Pasakiau, kad pradėjau eiti į Mokytojų Palaikymo Ratus, tada jos pradėjo klausti, kas tie mokytojų palaikymo ratai, ką jūs ten veikiate, aptarinėjate planus gal? Tad aš papasakojau, kad ten galima išlieti savo širdį, išklausyti kitus, pasidalini problemomis.

Mokytojų palaikymo ratai yra nedidelė žmonių grupė, kuri susibūrė ir tapo šeima. Šiuo metu esu išvykusi į užsienį porai mėnesių, žinau, kad ratas daro susitikimus, jie kelia nuotraukas, išeina į miestą, planuoja žygius, veiklas kartu.

Manau, mokytojams labai svarbu turėti saugią erdvę, kurioje jie galėtų save išreikšti, pasakyti, kas juos neramina nebijant kas atsitiks. Ratuose aš atradau konfidencialumo jausmą, atėjus viską galiu išlieti, paleisti visas emocijas, savo pyktį ir žinau, kad tai liks rate. Tai yra saugi erdvė, kur niekas nežino, kokia aš esu, kokia buvo mano istorija prieš tai, kaip dabar elgiuosi, erdvė, kurioje aš galiu grįžti į tą momentą, kai manęs neišgirdo, ir žinau, kad dabar mane išgirs. Sėdėdamas rate narys jaučia bendrystę, jaučiasi išgirstas, jaučia, kad yra girdimas, matomas ir išjaučiamas. Ir tai sustiprina.”

Dėkojame Nedai už nuoširdų ir atvirą pasidalijimą.

Daiva – pradinių klasių mokytoja, 6 metus praleidusi užsienyje ir nesenai grįžusi į Lietuvą tęsti mokytojavimo kelio, bei jos istorija apie mokyklą, Mokytojų Palaikymo Ratus ir rūpestį savimi.

“Apie Mokytojų Palaikymo Ratus pirmiausia išgirdau feisbuke. Kažkas šmėstelėjo ir iš karto atkreipė mano dėmesį, nes pasirodė, kad kažkas kitaip, įdomu. Tačiau užsiregistruoti pamiršau. Vėliau sužinojau, kad mano dvi kolegės nukeliavo išsibandyti šiuos mokymus. Jos taip tyliai tęsė tą kelionę, o aš vis matydavau, kaip jos šviečia po užsiėmimų kitą dieną mokykloje. Kuo toliau tuo labiau man pasidarė smalsu, pradėjau klausinėti. Tuomet prisiminiau, kad kažką jau mačiau, kažką girdėjau viena ausimi. Vėliau atsirado galimybė prisijungti ir džiaugiuosi, jog man pavyko įsilieti į komandą jau įsibėgėjus ratams. Taip aš ir atsiradau šiame projekte.

Pirmuosiuose susitikimuose aš labai jaudinausi. Nuo pat pradžių labai pasitikėjau savo kolege. Ji ne kartą mane nuramino, jog čia yra saugi erdvė ateiti ir kalbėti apie kylančius iššūkius darbe. Iš pradžių man buvo jautru, o po pirmo susitikimo net galvą skaudėjo. Tikriausiai buvau per daug įsitempusi. Taip pat pamenu šiltas žmonių akis. Po kelių dienų pajaučiau pirmąjį ratų poveikį, tarsi būtų įvykęs nušvitimas. Susitikimo metu buvo pavartoti raktiniai žodžiai: auka, pelkė, patyčios. Tuomet supratau, iš kur reiškiasi pasipriešinimas darbe, savisauga. Stengiausi vis pabėgti ir prisiimti atsakomybę ne už savo poelgius.

Šie ratai man padėjo pabaigti mokslo metus ir apskritai priimti kažkokius sprendimus. Aš išmokau atsitraukti nemaloniose situacijose kuomet iškyla ne visai malonūs jausmai. Atsitraukdama galėdavau apmąstyti, apie ką ši situacija, kas čia vyksta. Visa tai palengvino mano gyvenimą. Liko mažiau erzulio, pykčio, atsirado daugiau meilės, ypač meilės sau. Atėjo suvokimas, kad normalu taip jaustis. Išgirdau žodį “poreikiai”. Nebeklimpstu į emocijas, o mokausi išbūti tame su priėmimu. Kartais pavykdavo beklausant kitų patirčių padirbti ir su savo situacijomis nesidalinant. Žinoma, tas mokymasis dar vyksta. Svarbiausia man šiuo metu – atsitraukimas nuo situacijos ir buvimas su savimi, su savo emocijomis.

Mokytojų palaikymo ratai – tai geriausia, kas nutiko man būnant mokytoja Lietuvoje. Aš tai vadinčiau emocine parama. Jau buvau suplanavus ieškotis pagalbos tradiciniais būdais, bet šis projektas geriausiai gali padėti, nes yra apie tą profesiją, apie tuos žmones, kurie dirba švietimo sistemoje. Tai labai suartina, tuos kurie gali suprasti vieni kitus iš pusės žodžio, tai ir yra bendrystė. Supratau, kad tai – jėga, kažkokia grupinė magija.

Aš labai noriu padėkoti, kad sugalvojote, pajautėte tą pūlinuką švietimo sistemoje. Labai džiaugiuosi, kad man pavyko atrasti jus ir esu jums labai dėkinga.”

Dėkojame Daivai už nuoširdų ir atvirą pasidalijimą!

Vasara įsibėgėja, įsibėgėja ir mūsų dalyvių istorijos. Pristatome jums Vaidą – socialinę pedagogę ir trijų vaikų mamą, bei jos patirtį mokytojų palaikymo ratuose.

„Septynis metus turėjau profesinę pertrauką, per kurią užauginau tris vaikučius ir sugrįžau į darbą šį rugsėjį. Žinojau, kad mano sugrįžimas turės iššūkių, todėl tam labai ruošiausi iš anksto. Taigi sugrįžusi po ilgosios pertraukos aš žinojau, kad aš pati pasikeitusi, mokykla yra pasikeitusi, vaikai, mokytojai yra pasikeitę, todėl man reikėjo kokio nors sugrįžimo ramsčio. Šiuo ramsčiu man tapo mokytojų ratas.

Man Mokytojų Palaikymo Ratai yra labai stipri bendrystė ir labai gera stotelė intensyviame mokslo metų laikotarpyje. Mes, mokytojai, varom iki nudegimo, perdegimo, nes mūsų niekas nesustabdo, neliepia pagalvoti: kas vyksta? Žiūrėk, tavo kūnas reaguoja, tavo protas reaguoja, tačiau tokių stotelių mes neturime. Todėl mokytojų bendrystė man buvo labai gera stotelė pabūti čia ir dabar, su tuo kuo esu, ir ką atsinešu.

Iš šių metų ratų aš pati išsinešu labai stiprią žinutę – kiekvienas kylantis jausmas yra apie mano poreikius ir dažnai nepatenkintus poreikius, arba neatlieptus, nesuprastus, neįsisąmonintus poreikius. O jausmai mus lydi visada, visą gyvenimą. Būtent empatinis bendravimas man padėjo suprasti, kas vyksta su manimi, kokie poreikiai man yra svarbūs, kokie mano poreikiai neatliepti ir ką man su tuo dabar daryti.

Atradau, kad man, net kasdienybėje, patirtys iš MPR padeda geriau suprasti save ar kokias situacijas, sunkius pokalbius su mokytojais, vaikais. Jau gebu sugrįžus į kabinetą, kaip specialistas, įsivardinti kas čia dabar ką tik buvo? Kas čia įvyko? Tarsi tokios stotelės atsirado manyje ir išmokau jų pasidaryti dažniau sau, kurios man labai padeda įvairiose situacijose, diskusijose, posėdžiuose, tai man suteikia sąmoningumo.

Mes, su savo ratu, susitikinėdavome kas antrą pirmadienį, tai paskutiniu metu, kitus pirmadienius susitikdavome neformaliai, pavyzdžiui išbandyti skirtingų kultūrų virtuvių skonius. Mums tokie susitikimai praplėtė draugysčių ratą.

Taip pat MPR supratau, kad įstaigos, jų struktūra, pati sistema iš esmės yra labai panašios. Tai man padėjo suprasti, kad mes visi esame ten pat, su tomis pačiomis frazėmis, tomis pačiomis nuoskaudomis. Atrodo daugiau nusiraminimo atėjo, bet ir tuo pačiu supratimo, kad visi galime pradėti nuo savęs, suvokimo ką mes kiekvienas galime su tuo daryti.

Pradžioje dirbant su mentorėmis buvo nedrąsu, tačiau visiškai pasitikėjau jų vedimu. Jautėsi palaikymas, aiški struktūra, metodikos, kurios padėjo suformuoti mūsų grupę. Jaučiausi ramioj, atliepiančioj, aiškioj vietoj. Pradedant dirbti be mentorių, pirmieji du susitikimai buvo labiau apie „pasimatavimą“ kaip čia dabar viskas bus? Kaip mes čia gyvensim? Tačiau niekas nenubyrėjo iš mūsų, grupės, įsivažiavom. Aišku prireikė laiko, labai pagelbėjo atsiradę neformalūs susitikimai. Jie mus dar labiau sulipdė kaip komandą.

Mokytojų palaikymo ratai man pati geriausia forma, kur galiu būti tarp žmonių, kalbėtis, išgirsti jų atliepimą, patarimus, jaustis lygiaverte proceso dalimi. Tokį buvimą rate aš labai rekomenduoju atrasti ir kitiems.”

Dėkojame Vaidai už nuoširdų ir atvirą pasidalijimą. O visus mokytojus, norinčius prisijungti, kviečiame užpildyti išankstinę registracijos anketą.

Įkvepiam vasaros ir tikime laimingais Mokytojais!

Pristatome jums dar vieną įdomią gamtos mokslų ir anglų kalbos mokytojos Virginijos istoriją ir labai kviečiame pasidalinti kylančiomis emocijomis ar mintimis perskaičius ją feisbuko grupėje!

„Mokytojų palaikymo ratuose aš iš naujo susipažinau su savo emocijomis. Išmokau jas pati atpažinti, pastebėti kitų emocijas ir per tai prieiti prie tokio svarbaus žodžio kaip POREIKIS. Taip pat supratau, kad jei dedi savo poreikį ant stalo, tai reiškia, kad yra žymiai didesnė galimybė, kad jį kažkas išgirs ir pamatys. Galiausiai atradau, kad išsilavinimas nėra vien mūsų mokėjimas rašyti, skaičiuoti, kalbėti keliomis kalbomis. Išsilavinimas, tai žmogaus gebėjimas išgyventi, tai žmogaus patirtis, tai žmogaus vidinis pasaulis. Jeigu aš, kaip mokytoja, nesugebu pati pažinti savo vidaus, tai kaip aš galiu perduoti tą burtą pažinti save, kitiems?

Manau, man labai, labai pasisekė, patekau į nuostabią Mokytojų Palaikymo Ratų grupę. Visada žinojau kas po ko ir kaip vyks, viskas buvo labai aišku, paprasta ir saugu. Dirbant grupėje savarankiškai be mentorių, manau mums labai padėjo bendrai kartu nusistatytos taisyklės. Pirmuosiuose susirinkimuose mes įdėjome labai daug energijos ir laiko jas kuriant ir mums tai išties pagelbėjo. Visada labai gerbėme vienas kitą ir kito žmogaus atsineštą išgyvenimo kraitį į ratą. Visa tai man buvo kaip kokie burtai, stebuklai. Dabar aš turiu tokius žmones savo rate, kurie žinau, kad niekada nepasišaipys ir tikrai išklausys.

Metų eigoje į mūsų ratą prisijungė dvi naujos jaunos mokytojos. Man buvo baisu klausytis, kaip kartais gali būti darbo vietoje ir ką išgyvena jauni žmonės. Ir šioje vietoje aš supratau, kad mes galime būti viena kitai labai naudingos. Aš atsiremdama į savo išmoktas gyvenimo pamokas galiu patarti. Supratau, kad mes visos tokios skirtingos susitikusios tame bendrame krepšyje, galime padėti viena kitai. Matydama, kaip pirmuose mokytojų palaikymo ratų susitikimuose tas jaunas žmogus yra susigūžęs, nusiminęs, jautrus, o po antro, trečio, ketvirto karto jau šypsosi ir yra laimingas, pajutau savo vertę. Aš jau galiu duoti, galiu dalintis savo patirtimi. Ratas mus moko ne tik duoti, bet ir gebėti paimti, atsiverti ir būti drąsiam pasiimti. Nes kartais paimti nėra paprasta. Čia man dar yra didžioji mokykla. Aš atradau naują bendruomenę, mokausi joje būti irnesvarbu kokio didumo ji yra.

Apibendrinant, man mokytojų palaikymo ratai-emocinės sveikatos poliklinika. Mes ten esame emocijų daktarai. MPR yra būtina, tai tiesiog būtina mokytojų egzistavimo dalis, kitaip mes neišliksime. Iš mokytojų bendruomenės labai daug tikimasi, laukiama, tačiau norisi nepamiršti, jog jis ne tik žinių turėtojas, jis taip tas, kuris išlieka kituose, jis – burtininkas.”

Dėkojame Virginijai už nuoširdų ir atvirą pasidalijimą!

Vasara įsibėgėja ir tuo pačiu įsibėgėja mūsų dalyvių istorijos. Dar viena nuoširdi, atvira ir įkvepianti lietuvių kalbos mokytojos Rūtos istorija apie patirtį Mokytojų Palaikymo Ratuose.

„Profesinėje srityje save apibūdinu kaip lituanistę ir švietimo entuziastę. Pastaruosius 14 metų dirbau gimnazijoje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, taip pat ilgą laiką vadovavau gimnazijos Metodinei grupei ir skyriui, todėl man yra pažįstama tiek mokytojo, tiek administracijos veikla, patirtys ir išgyvenimai, su kuriais susiduria čia dirbantys žmonės. Šiais metais nusprendžiau palikti darbą mokykloje ir daugiau laiko skirti psichikos sveikatos mokslams, kad ateityje galėčiau savo sukauptą pedagoginę patirtį mokykloje ir įgytas psichologijos žinias pritaikyti pedagogų emocinės sveikatos gerinimui.

Informacija apie „Mokytojų Palaikymo Ratus“ atsitiktinai atsirado mano socialinio tinklo „Facebook“ sraute. Prisijungti prie projekto motyvavo dėmesys mokytojo emocinei sveikatai ir galimybė ateityje tapti mentore. Mentorystės idėja mane iš anksto labai sudomino, pamačiau perspektyvą ir pamaniau, kad būtų labai gera patirtis siekiant savo ateities tikslų, susijusių su mokytojų emocine sveikata. Tai buvo pagrindinis motyvas, kodėl norėjau prisijungti.

„Mokytojų Palaikymo Ratai“man yra bendrystė, bendruomenė – tai žodžiai, kurie mūsų rate skambėjo labai dažnai. Tai taip pat yra bendraminčių, kurie susiduria su panašiais iššūkiais kaip ir aš, palaikymas. Iš pradžių atrodė, kad man nereikės palaikymo, bet vėliau pamačiau, kad bendraminčių labai reikia, tai iš tiesų labi padeda.. Tuo pačiu šis laikas buvo skirtas mokytis atpažinti savo emocijas, jausmus, poreikius, įgauti nesmurtinės komunikacijos įgūdžių, kuriuos panaudojau ne tik profesinėje veikloje, mokykloje, mokiau savo mokinius, bet ir asmeniniame gyvenime. Įgyta patirtis peržengia šio rato ribas ir ateina ne tik į mokyklą, bet ir į asmeninį gyvenimą.

Iš „Mokytojų Palaikymo Ratų“ išsinešu suvokimą, kad aš su savo pedagoginiais iššūkiais, problemomis nesu viena, nesu išskirtinė ir kad daug mokytojų išgyvena panašius jausmus, susiduria su panašiais iššūkiais, klausimais. Tai leido rate mums vieni kitus geriau suprasti ir atliepti. Ryškiausia man liko tai, kad mūsų rato bendrystė persikėlė į bendravimą už jo ribų, į neformalius susitikimus, taip pat, kad tai, kas vyksta rate, persikelia, įsilieja, integruojasi ir į kitas įvairias gyvenimo sritis.

Visa sukurta sistema, aiški metodika, su kuria buvome supažindinti nuo pat pradžių ir mūsų rato susitarimai leido sukurti jaukią, saugią atmosferą. Didžiąją dalį susitikimų jaučiausi jaukiai, saugiai, ramiai ir be įtampos. Aš esu atsargi nepažįstamų žmonių apsuptyje, bet visa sistema ir susitarimai leido atsipalaiduoti ir jaustis gerai.

Žinojau, kad mentoriai mus paliks ir neteikiau tam didelės reikšmės, tačiau truputį persidavė grupės nerimas, kai nariai pradėjo kelti klausimus apie tai, kaip toliau mums čia reikės būti, ar mums pavyks išlikti, bet mes gana greitai pasiskirstėme užduotimis, vaidmenimis, pasidalinome atsakomybėmis. Visas procesas vyko sklandžiai, todėl dalyvavimas tolimesniuose susitikimuose be mentorių buvo ramus ir saugus. Prie to prisidėjo aiški projekto sistema, palikta metodinė medžiaga, galimybė susisiekti su mentoriais iškilus klausimams.

Kaip jau minėjau, mano pirminė intencija buvo pasižiūrėti, koks tai yra projektas, su perspektyva ateityje prie jo prisidėti kaip mentorei. Iš pradžių maniau, kad mano emocinei savijautai „išsiventiliavimo“ nereikia, nes tai dariau kitur, tačiau klydau. „Mokytojų Palaikymo Ratuose“ buvo didžiausias atradimas, kad ryšys net su nepažįstamais arba mažai pažintais žmonėmis gali mane sustiprinti, palaikyti. Atrodo, galėdavau net nesidalinti savo skauduliais, išgyvenimais, istorijomis, tačiau klausydamasi kitų dalyvių pasakojimų ir bandydama atliepti jų poreikius, tuo pačiu pasipildydavau ir pati, išeidavau ramesnė. Tamsiuoju metų laikotarpiu būdavo sunku išsiruošti, nes pirmadienis, sunki savaitės pradžia, todėl kildavo noras neiti, tačiau ateidavau, nes esu įsipareigojusi, bet išeidavau ramesnė negu atėjau, geresnės emocinės savijautos, net jeigu ir neaptarinėjome mano situacijos.

Domėtis pedagogų emocinės sveikatos sritimi ir eiti mentorystės keliu labiausiai motyvuoja asmeninė patirtis, asmeninis ir profesinis perdegimas, kuris nebuvo lengvas. Mūsų visuomenėje pedagogų emocinei sveikatai skiriama per mažai dėmesio ir man labai rūpi, kad jie būtų emociškai stipresni. Kai pedagogai atsigręžia į save, labiau pažįsta save, savo emocijas, gali su kažkuo jomis dalintis, labiau pažinti savo poreikius, išjausti, išbūti – tada gali būti geresni mokytojai, ir tada mokiniai gali laimėti. Jeigu laimės mokiniai, tai laimės ir visuomenė bei valstybė. Tai visa apimantis dalykas, ir noriu būti bent maža to dalimi, bent mažu žingsneliu prie to prisidėti.

Niekas kitas, tik mes patys galime pasirūpinti savimi. Mokytojas visada turės nebaigtų darbų, nuovargio, reikės rūpintis mokiniais, tačiau laikas „Mokytojų Palaikymo Ratuose“ yra didžiulė dovana sau, didžiulė dovana mokytojui. Tam pedagogui, kuris svarsto, ar prisijungti, palinkėčiau nebeatidėlioti ir sau šią dovaną pasidovanoti.”

Dėkojame Rūtai už nuoširdų ir atvirą pasidalijimą!

Įkvepiam vasaros ir tikime laimingais Mokytojais!

Pristatome jums trečią Mokytojų Palaikymo Ratų Neringos, Valdorfo darželyje šeštus metus dirbančios auklėtojos, istoriją. Tai istorija apie palaikymą, rūpestį bei saugumą. Prasmingo skaitymo!

„Baigus NVC (Nesmurtinės komunikacijos) mokymus mano tikslas buvo įgauti praktikos, todėl sekiau su tuo susijusią informaciją. Pamačiusi kolegos žinutę apie „Mokytojų Palaikymo Ratus“– užsiregistravau, nes iš savo darbo patirties jau buvau atradusi, kad profesinis palaikymas, mano supratimu, yra svarbus veiksnys. Darželyje, kaip organizacijoje, dirbu su žmonėmis keliomis kryptimis – su vaikais, tėvais, tarpusavyje su kolegomis ir tai yra intensyvu lyg virtume viename sriubos puode. Mokytojų Palaikymo Ratai buvo galimybė pasižiūrėti į savo „puodą“ iš šalies, t.y. dalinantis patirtimi su kitais pedagogais turėti daugiau objektyvumo apie savo situacijas, gauti naudingų įžvalgų, palaikymo.

„Mokytojų Palaikymo Ratai“ pagal raides MPR, man yra „Mokytojų Pagalba ir Reanimacija“, pagal tai, kam ko reikia. Tai erdvė „sutikti“ savo ir kitų kolegų tikruosius poreikius – tiek profesinius, tiek asmeninius – tai kuria bendrystę, ryšį. Pedagogo darbas man yra intensyvus – kasdien ištinka įvairios situacijos tiek su vaikais, tiek su tėvais ar kolegomis, kuriose kartais išgyvenu ir sunkius jausmus, kaip pyktis, liūdesys, nusivylimas, ar baimė, o kartais apskritai abejonė, kai kyla panašūs klausimai kaip „Ar aš vis dar galiu būti pedagogė? Gal man visko per daug?“ Todėl MPR matau ir kaip greitąją pagalbą ieškant atsakymo į sunkius asmeninius klausimus ar pedagoginių situacijų sprendimų – rato narių profesinė ir gyvenimiška patirtis yra nuostabus patarimų ir įžvalgų lobynas, kuriuo galėjau naudotis visus metus. MPR duoda ir profesinę, ir bendražmogišką bendrystę apie tai, kaip būna „gyvenimo“ praktikoje. Tuomet galiu išgyventi išklausymą, palaikymą, supratimą, ryšį.

Iš šių mokslo metų MPR išsinešu – palaikymą. Tai labai tinkamas žodis, nes jis apima ir profesinį, ir individualų rūpestį bei saugumą, kai galiu dalintis – tiek būti išklausyta, tiek pati klausyti kitų. Taip pat išsinešu viltį, kad „Mokytojų Palaikymo Ratai“ į švietimo sistemą įneš labai daug šviesos ir tai tęsis. Paskutiniame šių metų MPR susitikime vienas iš mentorių pastebėjo, kad tokiu būdu, t.y. kurdama ir palaikydama MPR, švietimo sistema pradeda sveikti nuo apačios, t. y. patys pedagogai pradeda rūpintis savimi tokiu būdu, kurio jiems reikia ir kuris veiksmingas, o ne sistema iš viršaus sugalvojo būdą, ką jiems daryti. Klausimai „Kas yra pedagogas? Kokie jo asmeniniai uždavinai?“ nuolatos aktualūs ir asmeniškai jų neatsakius, negaliu ilgai dirbti šio darbo. Man tai žmogus, kuris kuria atmosferą, kurioje gyvena vaikai. Į tai sueina ne tik profesinės žinios ir praktika, bet ir dvasiniai, sielos dalykai. Iš MPR metų išsinešu dar kartą pamatytą šios profesijos grožį.

Po šių MPR metų nešuosi nematomą, bet jaučiamą „palaikymo apsiaustą“. Gavau daug praktinio palaikymo savo darbe, kažkuriose vietose griežčiau nusibrėžiau savo ribas, gavau daugiau žinių ir supratimo apie mokymo įstaigų valdymą, struktūrą, susiformulavo tam tikri pasiūlymai naudingi visai organizacijai, kurioje dirbu. Įgavau tvirtumo ir žinojimą, kad savo profesijoje esu ne viena.

Mano supratimu, šis MPR formatas, kai iš pradžių lydi mentoriai ir supažindina su rato vedimo principais ir struktūra, yra geras ir veiksmingas. Iš pradžių galbūt buvo kažkiek įtampos ar labiau nejaukumo, nes nariai buvo skirtingame lygmenyje pagal patirtis, tačiau per 8 susitikimus, taip pat papildomuose seminaruose-dirbtuvėse, kur praktikavomės NVC (empatinį bendravimą), visus gražiai apjungė. Žmonės pradėjo jausti tokio bendravimo modelio naudą. Kaip viskas vyks priklauso nuo grupėje esančių žmonių: pavyzdžiui, pas mus buvo „karštų taškų“, įvyko konfliktas tarp dviejų narių, tačiau išgyvenimas ir pajautimas, kad konfliktą gebėjome išspręsti, tai pavirto resursu ir atvėrė didesnį atvirumą ir saugumą visam ratui. Manau, kad apskritai viena iš svarbių ir naudingų grupės užduočių – mokytis spręsti konfliktus, su kuriais susiduriame.

Mano požiūriu, naudinga, kad MPR plėtojama tam tikra susitikimų struktūra ir yra aišku, kas po ko seka. Išėjus mentoriams mūsų ratas šia struktūra pasitikėjo, visi dėjo pastangų ir jos laikėsi ir tokiu būdu įgijome patirtį, kuomet paaiškėjo, kad vidinis darbas yra tas perliukas, kurio visiems nariams labiausiai reikia. Mūsų rato sėkmei, padėjo visų įsitraukimas ir noras išlaikyti susitikimus: lankymas, dėmesingumas tam, kad tai vyktų.

Pedagogui, kuris svarsto prisijungti prie šios programos, pasakyčiau: „Nepabandęs – nesuprasi, ar tau to reikia“. Siūlyčiau ateiti ir pabandyti, surizikuoti, nes tai gali būti tavo resursas, nes man taip buvo. Po darbo atrodo, kad neturi jėgų, bet kai vakare sudalyvauji susitikime, supranti, kad tai yra tam tikras poilsis, pasikrauni ir gauni įkvėpimo kitoms dviem savaitėms.

„Mokytojų Palaikymo Ratai“ yra galimybė kurtis profesinei bendruomenei. Iš to gali atsirasti profesinė bičiulystė ir tai yra būdas praplėsti savo darbą iki didesnio malonumo.“

Dėkojame Neringai už jos nuoširdų ir įkvepianti pasidalijimą.

Įkvepiam vasaros ir tikime laimingais Mokytojais!

Dalinamės antra Mokytojų Palaikymo Ratų dalyvės istorija.

Rūta – antrus metus mokykloje dirbanti anglų ir prancūzų kalbų mokytoja, taip pat Šaulių sąjungos narė ir jos pasidalijimas apie naujas patirtis, palaikymą ir atrastą bendrystę kolegų tarpe.

“Apie “Mokytojų Palaikymo Ratus” sužinojau iš mūsų socialinės pedagogės visiems siųsto informacinio laiško. Man pasirodė įdomu, nes šių mokslo metų pradžioje pagalvojau, kad gaunu nedaug erdvės dalintis, o labai norėtųsi turėti mentorių, su kuriuo galėčiau pasidalinti savo problemomis, kuris tiesiog mane išklausytų ir neteistų. Šis “Mokytojų Palaikymo Ratus” konceptas pasirodė tai, ko troškau – palaikančios bendruomenės.

Prisijungus prie pirmųjų susitikimų iš pradžių reikėjo laiko šiek tiek priprasti prie paties susitikimų formato, buvo gana neįprasta. Man tai buvo pirmas tokio pobūdžio “būrelis”, tačiau aš jaučiausi saugi. Per pirmuosius susitikimus jaučiausi atėjusi kaip vartotojas, mums atėjus lyg viskas jau padaryta, paruošta. Bet po to mes taip pat po truputį pradėjome įsitraukti, prisiimti atsakomybes. Tačiau jaučiausi tvirtai, kad kažkas pasirūpins mumis, jeigu kažkas nepavyks ir viskas vyko gana sklandžiai.

Tikrai nemažai asmeninių patyrimų įvyko ratuose. Iš pradžių labai drąsiai dalinausi savo istorijom, nebijojau net ir verkti. Klausantieji man skyrė daug dėmesio ir gavau trokštamą palaikymą. Labai gerai dėl to jaučiausi, išėjus iš susitikimo, atrodo, palengvėdavo. Paskui buvo toks etapas, kai jaučiau, kad tikrai neturiu ką pasakyti ar kuo pasidalinti, ir mane nustebino, kad aš galiu dabar tiesiog būti rate. Vien mano buvimas gali kažkam padėti ir man pačiai tiesiog sėdėti ir klausyti nėra visada lengva, tačiau gali būti vertinga kitam ir jaučiuosi esanti rato dalimi. Mane dar nustebino mano drąsa kalbėti ne tik darbiniais klausimais, bet ir asmeniniais. Neapsiribojome kalbomis tiktai apie mokyklą, jeigu yra kažkokių “degančių” dalykų ir šeimoje, tai ir dalinomės. Taigi ir aš išdrįsau pasidalinti savo asmenine istorija. Man tai buvo drąsus žingsnis. Kaskart išėjus iš susitikimo dažnai būna vis kitokia reakcija ar nuotaika ir tai ne nebūtinai apsivalymas, nebūtinai lengvumas, bet vis tiek tam tikras palengvėjimas, aš manau, kad net kažkiek gydo.

Kai išėjo mentoriai, buvo šiek tiek pasimetimo. Kaip čia dabar bus? Tai dabar viską teks daryti pačioms? Ar mums pavyks? Ar mūsų ratas neiširs? Bet man atrodo, kad mes įsivažiavome, net atsirado daugiau laisvumo pačiame rate. Mes pačios susiorganizavome kelis neformalius susitikimus. Nors ir kitaip be mentorių, ratas vis tiek gyvuoja.

Pasibaigus susitikimų sezonui išsinešu nemažai minčių. Minčių, kurios buvo išsakytos kitų dalyvių, su kuriais dirbame tą patį darbą tik skirtingose vietose. Vien buvimas tarp bendradarbių rate suteikia saugumo. Buvo labai įdomu tai, kad pasakojant situaciją galima paprašyti palaikymo ar patarimo. Anksčiau galvojau, na, jeigu žmogus pasakoja apie savo bėdą, tai jam iš karto reikia kažką patarti, o apie tai, kad reikėtų įvardinti, ko aš (ar kitas žmogus) nori (palaikymo, kritikos, patarimo), tai nežinojau. Įsivardijau, kad nebūtinai bėdos (situacijos) išsakymas jau reiškia, kad reikia duoti patarimą. Reikėtų paklausti žmogaus, ko jis norėtų pasidalinęs savo istorija. Tą naudoju ne tik ratuose, bet ir šiaip gyvenime. Paklausiu, ko tu nori, kaip aš tau galiu padėti, nes kartais pats išklausymas net labiau padeda nei patarimas. Mane dar labai sudomino NVC (nonviolent communication – empatinis bendravimas). Ši strategija, jos įrankiai iš tikrųjų labai įdomūs. Taip pat panaudojau kelis rate žaistus žaidimus darbe. Taigi toks visapusiškas pasidalinimas ir savo problemomis, ir džiaugsmais, ir šiek tiek metodika.

Man mokytojų palaikymo ratai – tai erdvė mokytojams susitikti su kitais mokytojais ir būti, atvirai kalbėtis apie tai, kas juos slegia. Pasidžiaugti kažkuo ir nesibaiminti, kad kažkas dėl to pasmerks. Vien pavadinimas sako, kad ir sulaukiame, ir vienas kitam duodame palaikymą, kuris yra labai svarbus dirbant su žmonėmis.

Jeigu reikėtų atsakyti, ar šie ratai padeda gerinti mokytojų emocinę būseną, atsakyčiau, jog tai yra tokia erdvė, kur galima, kaip mes sakome, “išsiventiliuoti” ir atvirai kalbėtis apie tai kas, galbūt nepavyko ir apie įvykusį konfliktą ar pan.. Manau vien tai, kad tai yra erdvė kalbėti, išreikšti savo emocijas jau savaime prisideda prie emocinės sveikatos gerinimo. Nesakau, kad daro stebuklus, bet jau vien tai, kad yra tokia emocijų išleidimo vieta ir yra žmonės, kurie stengiasi išklausyti ar suteikti palaikymą, savaime gerina situaciją. Taigi nereikia emocijų laikyti viduje, yra vieta, kur galima jas išleisti. Joje žmogus nesijaučia vienas su savo bėdom. Be to, pamato, kad yra ir kitų žmonių, kurie susiduria su labai panašiomis problemomis, ypač darbinėje aplinkoje.

Gal labai banaliai nuskambės, bet jeigu rūpinamės savo kūno sveikata, tai turėtume rūpintis ir savo emocine sveikata. Visos rato narės to nori. Prisimenu vienos rato narės pasidalijimą, kad ji nėra radusi geresnio būdo pasirūpinti savo emocine sveikata nei per grupinius susitikimus. Tai nėra profesionali pagalba, tai tiesiog vienas iš būdų pasirūpinti savimi. Tai tokia erdvė išgyventi bendruomenę, būti jos dalimi, prie jos prisidėti, pasirūpinti kitu ir savimi. Galų gale tai yra laikas sau. Iš pradžių jaučiausi kalta, kad tuo metu, kurį skyriau ratui, nedirbu ar kitaip neleidžiu laiko. Tačiau kaskart iš ratų išeinu lengvesnė ar net išsivaliusi. Manau, kad tai yra prabanga ir kviečiu ja pasinaudoti.

Ačiū Rūtai už tokį nuoširdų ir gilų pasidalinimą ir tikime, kad tokių istorijų gali būti dar daugiau! Tad visus norinčius prisijungti mokytojus, kviečiame užpildyti išankstinę registracijos anketą.

Įkvepiam vasaros ir tikime laimingais Mokytojais!

Gyvos istorijos! Mokytojų Palaikymo Ratus šiai metais baigė 17 dalyvių. Ta proga norime pasidalinti kiekvieno dalyvio asmenine istorija ir patirtimi praėjus šią programą.

Šiandien pristatome jums Tatjana – rusų kalbos ir literatūros bei teatro mokytoja, taip pat neformalaus suaugusių ugdymo pedagogę.

“Apie Mokytojų Palaikymo Ratus sužinojau facebook platformoje. Pamačius skelbimą prisijungti, mane labai sudomino ši idėja. Pirmiausia, tiesiog buvo smalsu, o antra – savo darbe dirbdama su žmonėmis susiduriu su įvairiomis situacijomis tiek su vaikais, tiek su jų tėvais.

Labai džiaugiuosi, kad nuo spalio mėnesio tapau rato nare. Dalyvaudama šiame projekte išgirdau daug istorijų, kurios padėjo kitaip pažvelgti į mokytojo darbą ir suprasti, kaip svarbu yra jausti pagalbą iš kitų kolegų.

Būdama rate su kitais mokytojais supratau, kad galima atvirai pasidalinti, pagelbėti vienas kitam ir kartais net visai kitaip pamatyti tą pačią situaciją.

Pradžioje susitikimuose su mentoriais jaučiausi saugiai, nes buvo aiški struktūra ir atsakingas žmogus, kuris viskuo pasirūpina. Kai mentoriai paleido ratą veikti savarankiškai, pradžioje buvo šiek tiek baisu. Atrodė, kad būtinai turi būti vadovas, bet po truputį, vadovaudamiesi pradžioje sukurtomis taisyklėmis ir palaikymu vienas kito, “įsivažiavome”. Kiekvienas turėjo progą kitaip pažiūrėti į save ir prisiimti dalį atsakomybės. Labai padėjo tai, kad per tuos aštuonis susitikimus mentoriai išmokė vesti ratą ir tai, kad kiekvienas dalyvis buvo nusiteikęs rato savarankiškam egzistavimui. Dabar susitikimuose vis prisimenam kaip darė ar kažką sakė mentoriai tam tikrais momentais ir tos žinios labai padeda. Labai buvo įdomu išbandyti mūsų išmoktus empatinio bendravimo įrankius ir juos toliau taikyti savarankiškuose sustikimuose.

Labai gaila, kad mūsų ratas vasarai išsiskiria, nes be formalių susitikimų, pradėjome susitikti neformaliai – buvome pavakarieniauti, išėjome į žygį.

Mokytojų Palaikymo Ratai man pirmiausiai yra tai, kas padeda atsipalaiduoti po darbo. Visų antra – sunkiose situacijose gali jaustis vienas, tačiau rate, pasidalinus savo istorija, gali jausti palaikymą ir tas labai padeda.

Jaučiu, kad mus rate sieja ne tik darbas, bet ir susitarimai bei vertybės. Tai padeda labai saugiai jaustis ir dalintis net pačiomis jautriausiomis situacijos. Pasidalinus, dažnai į sudėtingas situacijas pradedu žiūrėti kitaip – ir tai padeda. Taip pat manau, kad ši programa gali padėti spręsti dabartinį visuomenės susiskaldymą dėl politinių įvykių. Mano kolegos darbe labai stebėjosi, kaip mane, rusakalbę, priims, tačiau jaučiuosi visiškai lygiaverte nare ir visų labai palaikoma. Nesvarbu kokio dalyko mokytojai esame, nes pirmiausia visi dirbame dėl mūsų vaikų ir valstybės, dėl to manau yra labai svarbu susivienyti ir toliau siekti šio bendro tikslo.

Mokytojus rate, manau, palaiko tai, kad yra visiškas saugumas: viskas kas pasakoma rate, lieka rate, niekas nieko neišneša. Manau galimybė mokytojams saugiai kalbėti apie problemas yra labai reikalinga. Dažnai net tame pačiame kolektyve nerandame palaikymo, vienybės. Labai trūksta bendruomenių. Dėl to, manau, ir tiek mokytojų išeina ir jų trūksta dabar.

Iš viso šio projekto pirmiausias išsinešu tai, kad susipažinau su daug įdomių mokytojų iš kitų mokyklų, taip pat turėjimą erdvę, kur nėra baisu kažką pasakyti, žinau, kad niekas nepasakys, kad kažką ne taip pasakiau ar padariau, o tiesiog mane išklausys. Galiausiai išsinešu lengvumo jausmą – jei pradžioj susitikimo kažkas spaudė ir buvo sunku, tai po tu dviejų su puse valandos ateina palengvėjimas. Išsinešu mūsų rato šilumą.

Svarbiausia žinia, kurią turiu, kad aš nesu viena, kad jei kažkas atsitiks, mane išgirs, man patars ar tiesiog išklausys. Manau tai yra labai svarbus dalykas, nes ne kiekvienas mokytojas gali eiti pas psichologą, o čia gauni pagalbą iš saviškių. Šitas žinojimas, kad yra kas tave išgirs ir išklausys, labai sustiprina.”

Dėkojame Tantjanai už jos nuoširdų pasidalinimą! Visus norinčius prisijungti mokytojus, mielai kviečiame drąsiai užpildyti išankstinę registraciją.

Įkvepiam vasaros ir tikime laimingais Mokytojais!